Meilės tostai
Kartą viena moteris paprašė būrėjos, kad ši jai pagelbėtų ir padarytų taip, kad ją vyras labiau mylėtų.
"Aš tai galiu padaryti", atsakė būrėja. "Bet prieš tai turi įvykdyti vieną sąlygą: atnešti tris plaukus iš liūto ūsų."
Nuėjo moteris į zoologijos sodą, pamatė narve liūtą. Baisus jai pasirodė žvėrių karalius. Bet ką darysi svarbu įvykdyti būrėjos užduotį ir išpešti tris plaukus. Moteris ėmė vaikščioti prie liūto narvo kasdien, atnešdavo jam mėsos, gaivaus vandens. Liūtas įprato prie moters, leidosi glostomas, švelniai glamonėjamas. Įsidrąsinusi moteris išpešė tris plaukus ir nunešė juos būrėjai. Ši nustebo:
"Kaip tau pavyko iš tokio klastingo žvėries išpešti tris plaukus?"
"Aš jį sočiai maitinau, švelniai jį glamonėjau", didžiuodamasi atsakė moteris.
Tuomet būrėja pasakė moteriai, kad ji ir su vyru turi elgtis lygiai taip pat švelniai, kaip ir su liūtu.
Tad siūlau tostą už švelnius žmonų santykius su vyrais, tuomet bet koks liūtas taps švelniu katinėliu!..
Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai:
- Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip jam reikėtų atkeršyti?
Motina pataria:
- Ištekėk už jo!
- Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras.
- Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra.
Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.
Gulbele, gulbele,
Paukštele rami...
Sparneliai apšalę
Nutols vilnimi.
Gal plauktum į krantą,
Kur laukiu seniai?
Tik meilė supranta,
Kad mes kankiniai...
Tad pakelkime taureles už tai, kad nebūtume mes meiles kankiniai.
Ak,kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! - čiauškėjo draugė. - Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
- Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
- Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
- Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.
Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia - laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė. Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta.Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata. Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė. Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę.
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
- Aišku, aš esu reikalingesnė - sako Meilė. - Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
- O ko verta Meilė be ištikimybės? - Prieštaravo šioji.
- Vaikeliai, - įsikišo Fantazija. - Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją.
Puslapiai: 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 |
