Meilės tostai
Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir ... įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve.
Tad pakelkime taurę už meilę iš pirmo žvilgsnio, galinčią kurti stebuklus!
Valtyje plaukioja vyras ir moteris . Antra diena plaukioja tas pats vyras, bet kita moteris. Trečia diena -tas pats vyras,bet kita mteris. Tad išgerkime už pastovius vyrus ir nepastovias moteris.
Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir paklausė:
- Kaip jūsų kalba pasakyti: Aš tave myliu"? Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė:
- Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės! Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie žodžiai!
Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
- Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį.
- Brangioji, man...
- Nepertrauk! štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
- Tu turėjai dar ir kitą?
-Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
- Ko tu taip? - isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. - Išprotėjai, ar ka?
- 0 ne... Aš tiesiog isivaizduoju, kaip ištis jų veidai po dvidešimties metų...
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.
Leiskit pakelti ir lietuvišką tostą
Už margą raštą, ilgą kraičio juostą -
Tegu jinai lelijom, tulpėm išrašyta,
Lyg saulės kelias veda Jus į laimės rytą.
Leiskit midaus pakelti pilną ragą,
Tegul geltonas gintaras liepsnoja, dega,
Tegul jo karštos liepsnos visad plazda
Ir neša Jus į didį meilės kraštą.
Už Jus, kad laimė kaip gėlė žydėtų
Po Lietuvos dangum žvaigždėtu.
Už šviesų kelią, platų mostą,
Mielieji, ir už Jus leiskite pakelt šį tostą.
Gyveno kartą karalius ir turėjo jis dukrą. Būrėją išbūrė, kad kai dukra sulauks 18-kos metų , ji pagimdys kūdikį. Karalius labai to nenorėjo ir uždarė ją į patį auksčiausia bokštą. Pats valgyti nešė, nieko ne artyn neprileido. Kai karalaitei suėjo 18-ka, pagimdė ji kūdikėlį... Tad išgerkime, už Karlsoną, kuris gyvena ant stogo.
Puslapiai: 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 |
